Ezechielio 3

₁Jis tarė man: „Žmogau, ką tik ten randi, tą valgyk! Suvalgyk šį ritinį, eik ir kalbėk Izraelio namams!“ ₂Atvėriau savo burną, o jis man davė šį ritinį suvalgyti ₃sakydamas: „Maitinkis šiuo ritiniu, kurį tau duodu, ir pripildyk juo savo skrandį“. Aš valgiau, ir mano burnoje jis tapo saldus tartum medus.

₄Tuomet jis tarė: „Žmogau, eik į Izraelio namus ir kalbėk jiems mano žodžiais. ₅Juk tu siunčiamas ne pas tautą, kurios šneka nežinoma ir kalba svetima, bet į Izraelio namus. ₆Ne pas vieną iš daugybės tautų, kurių šneka nežinoma ir kalba svetima, kurių žodžių tu nepajėgi suprasti. Tikriausiai, jei tave pas jas siųsčiau, jos tavęs klausytųsi! ₇Bet Izraelio namai atsisakys tavęs klausytis, nes jie atsisako klausytis manęs; visi Izraelio namai yra kietakakčiai ir užsispyrusios širdies.

₁₀Jis tarė man: „Žmogau, imk į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau kalbu. ₁₁Ir vyk pas tremtinius, pas savo tautiečius, kalbėk jiems ir sakyk: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS’, – nepaisydamas, ar jie klausysis, ar atsisakys klausytis“.

₁₂Dvasia pakėlė mane, ir išgirdau už savęs didelį drebinantį dundesį, kai VIEŠPATIES šlovė pakilo iš savo vietos: ₁₃plazdenimą gyvūnų sparnų, liečiančių vienas kitą, ir bildesį ratų šalia gyvūnų, didelį drebinantį dundesį. ₁₄Dvasia pakėlė mane ir nešė. Aš keliavau VIEŠPATIES rankos paveiktas, apkartęs ir prislėgtas. ₁₅Atkeliavau pas tremtinius prie Tel Abibo, pas tuos, kurie gyveno prie Kebaro upės, ir ten tarp jų prasėdėjau priblokštas septynias dienas.

₁₆Praslinkus septynioms dienoms, mane pasiekė VIEŠPATIES žodis: ₁₇„Žmogau, paskyriau tave Izraelio namų sargybiniu. Kai tik išgirsi iš mano lūpų žodį, mano vardu juos perspėsi.

₁₈Jei sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ – bet tu jo neperspėsi, nekalbėsi, idant įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, tai jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują. ₁₉Bet jei perspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo paties kaltės, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.

₂₀Arba jei teisusis nusigręš nuo teisumo ir elgsis nedorai, kai aš suteiksiu jam progą nusidėti, tai jis mirs. Kadangi tu jo neįspėjai, jis mirs dėl savo paties kaltės, teisumo darbai, kuriuos jis padarė, nebus atsimenami, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują. ₂₁Bet jei tu perspėji jį, teisųjį, kad teisusis nenusidėtų, ir jis nenusideda, tai jis tikrai gyvens, nes priėmė perspėjimą, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį“.

₂₂Tuomet ten VIEŠPATIES ranka palietė mane, ir jis tarė man: „Kelkis ir eik į slėnį. Tenai kalbėsiuosi su tavimi“. ₂₃Atsikėliau, nuėjau į slėnį ir pamačiau ten VIEŠPATIES šlovę kaip šlovę, kurią buvau regėjęs prie Kebaro upės. Aš parpuoliau kniūbsčias. ₂₄Tuomet dvasia įėjo į mane ir pakėlė ant kojų. Jis kalbėjosi su manimi ir sakė: „Eik ir užsidaryk savo troboje. ₂₅Klausyk, žmogau! Tu būsi rišamas virvėmis ir taip surištas, kad nebegalėsi išeiti pas žmones. ₂₆Padarysiu, kad tavo liežuvis taip priliptų prie gomurio, kad būsi nebylys, bejėgis juos perspėti, nes tai maištingi namai. ₂₇Bet kai aš kalbėsiuosi su tavimi ir atversiu tau lūpas, tu jiems sakysi: ‘Taip kalba Viešpats DIEVAS. Kas pasirengęs klausytis, tas tesiklauso, o kas atsisako klausytis, tas teatsisako, nes tai maištingi namai’.